Socialdemokratai – lyg ir liaudies partija, lyg ir susirūpinę žmogumi, bet tik žodžiais. Emocijos suvaidintos, o sprendimai – savanaudiškai racionalūs, dažnai nesąžiningi. Geriausias pavyzdys – Vilijos Blinkevičiūtės sprendimas atsisakyti Seimo nario mandato, kurį gavo sulaukusi rinkėjų pasitikėjimo. Ji pasirinko ne atsakomybę Lietuvoje, o patogesnę, skalsesnę europarlamentarės kėdę. Sąžinė, regis, atidėta. O kartu – ir orumas.
Tylu ir dėl kito klausimo – Gintauto Palucko turto kilmės. Kodėl iki šiol nėra aiškaus, viešo, konkretaus atsakymo? Gal tuomet suprastume, kodėl jam ir visai partijai taip mažai rūpi šalies gynyba, užsienio politika, geopolitiniai iššūkiai. Kol kas – tik nutylėjimai, o gal ir sąmoningas išsisukinėjimas. Keista, bet rinkėjams tai vis dar „tinka ir patinka“. Lyg visuomenė būtų susitaikiusi su tuo, kad sąžiningumas – nebe kriterijus.
Ir tada lieka tik viena aiški išvada: kai sąžinės 0 %, tai ir orumo 0 %. O juk orumas – tai ne pareigos pavadinimas, ne frakcijos dydis ir ne postas Europos Parlamente. Orumas kyla iš sąžinės, iš atsakomybės prieš žmones. Kai sąžinė nutylima ar paaukojama dėl naudos, orumas tampa tik tuščia poza, paviršiumi, dekoracija.
Todėl verta klausti: kokį orumą įžeidė žurnalistai? Ar tą, kuris grįstas skaidria veikla ir atsakingu elgesiu? Ar tą, kuris egzistuoja tik viešųjų ryšių spektaklyje – ten, kur klausimai apie turtus ar sprendimus jau laikomi „asmens puolimu“?
Kai kurių politikų reakcijos į žurnalistiką primena teatrą. Ne norą gintis, o baimę, kad kas nors pamatys, kas slepiasi po kauke. Nes ten, kur nėra sąžinės, tiesa tampa grėsme. Ir tada pasitelkiamas tariamas „orumo gynimas“ – kaip skydas nuo viešumo, ne kaip vertybė.
O tikras orumas – tai ne deklaracija. Jis gimsta iš sąžinės. O ten, kur sąžinė pasitraukia į nulį, orumas virsta tik triukšmingu šešėliu. Ir lieka vienintelė realybė – moralinė tuštuma.