Kaip sąžinė nuramina kaltųjų ieškotojus

Liucijos Breimelienės nuomonė

Kalbėdama apie sąžinės pergalę prieš neapykantą, Liucija Breimelienė diskusijoje iškėlė klausimą apie sąžinę ir kaltųjų ieškojimą: „Kai buvo Sąjūdis, lietuviai beveik 100 procentų palaikė nepriklausomybės idėją, tikėdami, kad atkūrus laisvę visi gyvens geriau. Juk prie ruso sugebėjome gyventi geriau, nes buvome darbštūs. Tačiau nepriklausomybė atėjo su laukiniu kapitalizmu. Švediško kapitalizmo iki šiol nesukūrėme. Apsukrūs žmonės greitai praturtėjo, bet daugelis nesugebėjo prisitaikyti prie pokyčių. Nors ir materialiai gyvena neblogai (nors ne visi), vis tiek jaučia didelę neteisybę ir nusivylimą savo gyvenimu. Ir dėl to turi būti kažkas kaltas…“

Švediško kapitalizmo nepavyksta sukurti dėl to, kad jo esmė slypi socialiniuose teisinguose mokesčiuose, kai nauda paskirstoma visiems. Mes tam vis dar priešinamės, bet pamažu bręstame teisingesnei mokestinei sistemai.

Jei TS-LKD ir jų koalicijos partneriai bus perrinkti, tikėtina, kad švediškasis kapitalizmas nebebus mums tik svajonė. Išsipildys žodžiai: „Gyvensime kaip Švedijoje“.

Alberto Kostkaus nuomonė

Diskusijoje apie sąžinės pergalę prieš neapykantą, Albertas Kostkus komentaruose teigė, kad apie 30 % gyventojų buvo nepatenkinti nepriklausomybe. Tai, manau, buvo sovietams lojalūs asmenys. Atėjus putinui į valdžią, jie „prabudo“. „Prabudo“ ir tariamai nukentėję nuo konservatorių – tie, kurie nesukūrė tokio gyvenimo, kokį, anot Liucijos, susikūrė kaimynai, bendradarbiai ar giminaičiai, ir dėl to jaučia nuoskaudas. Šios nuoskaudos peraugo į neapykantą TS-LKD partijai, kurioje yra daugiausiai signatarų. Žmonės ieško kaltų. Kaltinimai konservatoriams tęsiasi iki šiol, nors 2024-ieji jau yra Lietuvos aukso amžius, o Ingridos Šimonytės vadovaujamai 18-ajai Vyriausybei pavyko sutvirtinti valstybės pamatus ir sustiprinti ekonomiką.

Nuoskaudos iš 1991-1992 metų

1991–1992 m., Lietuvoje vyko esminės ekonominės ir socialinės reformos, valdžioje buvo Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas, vadovaujamas Vytauto Landsbergio. Tai buvo svarbus laikotarpis, kai šalis, atgavusi nepriklausomybę, turėjo greitai pereiti nuo planinės sovietinės ekonomikos prie rinkos ekonomikos. Privatizacija, dekolektyvizacija ir žemės grąžinimas tapo kertinėmis reformomis, siekiant atkurti nuosavybės teises ir sukurti privačios nuosavybės sistemą. Tačiau dėl kolūkių griūties, socialistinio turto išgrobstymo ir nesavalaikio žemės grąžinimo tikriesiems savininkams, vis dar ieškoma kaltų.

Nuoskaudos iš 1992-1996 metų (pirmojo privatizacijos etapo)

Komunistinės jėgos grįžo į valdžią 1992 m., kai rinkimus į Seimą laimėjo Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP). Spalio mėnesį Adolfas Šleževičius suformavo vienpartinę vyriausybę, o 1993 m. vasarį Algirdas Brazauskas buvo išrinktas prezidentu. Tuo metu demokratijos buvo mažiau, nes visa valdžia buvo vienos partijos rankose. Privatizacijos procese dalyvavo daugelis buvusių komunistų, kurie, naudodamiesi ryšiais, įgijo ekonominę naudą sau.

Kaltųjų ieškojimas ir privatizacijos procesai

Čekinė privatizacija buvo skirta visiems.

Per tą laikotarpį daugelis Lietuvos piliečių privatizavo savo butus, sodo sklypus, žemės sklypus, gudresnieji gavo nusipirkti akcijų, kurių dalis greitai tapo bevertėmis, nes įmonės bankrutavo.

Daugeliui žmonių teko tik simbolinė čekių vertė. Neturėjusieji ką privatizuoti, pardavinėjo savo čekius, negavę jokios ilgalaikės naudos. Pirmiausia čekius pardavinėjo už rublius, vėliau už Lietuvos laikinus pinigus – talonus (vadinamus vagnorkėmis ar žvėreliais), galiausiai – už litus.

Supirkinėtojai turėjo daugiau pinigų.

Tuo metu vyko stiprių ryšių ir įtakos naudojimas, siekiant pasipelnyti iš privatizacijos. Tai sukūrė visuomenės nuoskaudas ir pasipiktinimą, o kaltinima socialdemokratams, kad jie perėmė visą vertingiausią turtą pusvelčiui, iki šiol skamba viešojoje erdvėje. Žmonės, kurie nesugebėjo pasinaudoti privatizacijos galimybėmis, dažnai liko nusivylę ir ieškojo kaltų dėl savo nesėkmių.

Asmeninė atsakomybė ir sąžinės klausimus

Visgi svarbu suvokti, kad atsakomybė už gyvenimo sėkmes ir nesėkmes tenka pačiam žmogui. Sąžiningas žmogus yra linkęs pripažinti savo klaidas ir stengtis jas taisyti, pasimokyti iš jų, o ne ieškoti kaltų išorėje. Deja, kai kurie žmonės savo nesėkmėms pateisinti linkę kaltinti aplinkybes, politikus ar kitus asmenis. Tai būdingas gynybinis mechanizmas, kuris apsaugo nuo vidinės sąžinės balso.

Ilgalaikės nesėkmės ir jausmas, kad gyvenimas nepasiteisino, gali sukelti stiprų nepasitenkinimą savimi. Tai gali pasireikšti ir vidinio sąžinės balso ignoravimu. Žmogus gali pradėti ieškoti kaltų išorėje, kaltindamas ne tik politikus ar sistemą, bet ir savo kaimynus, draugus ar giminaičius, kurie, jų nuomone, gyvena geriau.

Psichologinis kaltinimų mechanizmus

Psichologijoje pabrėžiama, kad kaltinimų kitam ieškojimas gali būti būdingas mažiau sąmoningiems žmonėms. Kai sąžinės balsas nuslopinamas, atsakomybė už nesėkmes perkeliama išoriniams veiksniams – pavyzdžiui, tam tikroms politinėms jėgoms ar praeities įvykiams.

Sąžinės ir kaltės klausimas šiandien

Labai svarbu atsisakyti kaltųjų ieškojimo, ypač socialiniuose tinkluose ar viešojoje erdvėje. Kaltinimai dėl praeities įvykių nepadės pakeisti dabarties, o sąžiningas žvilgsnis į save gali padėti suvokti klaidas ir pradėti naują gyvenimo etapą. Paprastam žmogui tai trukdė daryti įdarbinta trolių ir botų armija viešojoje erdvėje. 2024m.pradžioje „Metai” pavyko ištrinti botus, bet…trolių armija liko. Negalvojančiam žmogui jie skatino ir skatina ieškoti kaltųjų ir sėti visuomenėje nuoskaudas ir neapykantą. Todėl negalime beleisti trolių komentarus palikti be atsako. Užteks to kaltųjų ieškojimo ir neapykantos skleidimo. Dabartinis laikotarpis Lietuvoje – 34-ieji Nepriklausomybės metai – yra puiki proga pradėti naują Lietuvos istorijos puslapį, pasitikėti savimi ir savo atsakomybe už savo ateitį.

Lietuvos Moterys ir Merginos su protingais Vyrais tikrai yra Lietuvos jėga . Atsisakius kaltinimų vieni kitiems, pradėsime kurti naują istoriją. Sąžinė padės pripažinti padarytas klaidas, o kartu galėsime žengti į naują Lietuvos istorijos etapą.